Gyvenvietės


Karmėlavos miestelis yra įsikūręs prie Kauno-Zarasų plento, apie 14 km nuo Kauno centro, ant kairiojo Neries kranto, tarp Zversos ir Šešuvos upelių. Reljefui būdinga plokščia ir banguota moreninė lyguma. Šiaurinėje dalyje vyrauja įvairiagrūdis smėlis, o pietinėje - moreniniai priemoliai.
Aukščiausia seniūnijos vieta yra pusiaukelėje tarp Karmėlavos ir Ramučių. Nuo Kauno iki Karmėlavos, palei kairįjį Neries krantą, driekiasi miškų masyvai. Medynus daugiausia sudaro pušys, beržai, eglės, taip pat yra drebulių, ąžuolynų, alksnynų ir uosynų. 1950 m. Pilėnų miške ties Zversos žiotimis užveistas 4 ha maumedynas. Iš retų Lietuvos augalų pamiškėse aptinkama miškinė meiližė, šilagėlė.Miškuose esama briedžių, šernų, stirnų, kiškių, lapui, bebrų ir įvairių paukščių. Kleboniškio miškas -gyventojų pamėgta poilsio vieta. Čia nutiestas pėsčiųjų ir dviračių takas, įrengta poilsiaviečių. Neries slėnyje, ties Rykštynės kaimu 8-ame dešimtmetyje buvo kasamas smėlis, tarpukario metais Zversos upelio slėnyje, į pietryčius nuo Karmėlavos, - žvyras. Praeitame amžiuje miške prie Pelainių kaimo buvo kasamas molis. Tos vietos senbuvių vadintos Žvyrine ir Molkase. Iki šio amžiaus vidurio buvo naudojamas Davalgonių durpynas, jo plotas apie 20 ha.
Neris ir jos intakas Zversa - pagrindinės seniūnijos vandens arterijos. Miškuose prie Sergeičikų kaimų išteka Viešos upelis, Šešuvos intakas. Ties Karmėlava į Nerį įteka Musinės upelis. Praeitame šimtmetyje tarp Šešuvos ir Zversos minimas Arfos upelis. Ties Narėpais į Nerį įteka Narėpų upelis. O ties Biruliškėm teka Girstupio upelis. Seniūnijoje yra keletas nedidelių dirbtinai sukurtų tvenkinių ir viena užtvanka (ant Zversos upelio prie Karmėlavos). Ties Karmėlava yra 4 Neries rėvos: Raudonės, Rykštynės, Karvės ir Avino. Praeitame šimtmetyje Raudonės rėva buvo laikoma viena pačių pavojingiausių laivybai visoje Neryje. Karvės rėvoje, ties Pelainiais, buvo akmuo, Karve vadinamas. Jis dydžiu nenusileidęs didžiausiam šiuo metu Lietuvos upių akmeniui Gaideliui, kuris yra Neryje ties Turžėnais. 1853 m. Karves akmuo buvo susprogdintas, nes trukdė laivybai, sieliams, tačiau vandenyje liko daug akmens skeveldrų, kuriuos gyventojai vadino Ver-šiais. Maždaug 3 km į pietryčius nuo Karmėlavos, prie Kauno-Jonavos geležinkelio, yra sausuminės kilmės raistinė žemapelkė, vadinama Karmėlavos pelke. Jos plotas 120 ha.
Karmėlavos seniūnija yra Kauno rajono šiaurrytinėje dalyje. Šiaurėje ji ribojasi su Jonavos rajonu, rytuose - su Neveronių seniūnija, pietuose - su Kauno miestu, vakaruose seniūnijos riba eina kairiuoju Neries krantu. Seniūnija užima 5513 ha žemės plotą. Jos administracinis centras -Karmėlavos miestelis. Antra pagal dydį seniūnijos gyvenvietė - Ramučiai. Be jų seniūnijoje yra dar 11 kaimų: Martinava, Margava, Sergeičikai I, Sergeičikai II, Biruliškės, Pelainiai, Rykštynė, Naujasodis, Kaukazas, Narėpai ir Vaistariškiai. Gyventojų tankumas: 127,6 žm./km²

Biruliškių kaimas yra 4 km į pietus nuo Karmėlavos, prie autostrados Kaunas-Vilnius. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas 1503 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras dovanojo Kauno Bazilikai palivarką, vadinamą Birališkiu "su žeme, namais ir dešimtą žuvį Nery". 1831 m. prie Biruliškių įvyko Lietuvos sukilėlių mūšis su caro kariuomene. 1905 m. šio kaimo valstiečiai dalyvavo anticarinėje demonstracijoje Kaune. 1919 m. Biruliškėse įkurta milicijos nuovada (viena pirmųjų Kauno apskrityje), jos viršininkas -E.Lialis. 1920 m. kaime atidaryta pradinė mokykla, kuri veikė iki 7-o dešimtmečio. 1923 m. Biruliškėse buvo 27 ūkiai ir 213 gyventojų, 1959 m. - 209 gyventojai, 1970 m. - 161. Paskui jų mažėjo: 1979 m. - 87 gyvento-Įai, 1984 m. - 78, o 1997 m. - jau 89. O 2002 metais-131 gyventojas. 1966 m. kaime pastatyta Kauno elektros pastotė. 1949m. čia įkurta Kauno rajono veterinarijos ligoninė, 1995 m. reorganizuota į Kauno apskrities valstybine veterinarijos tarnybą. Netoli Biruliškių teka Girstupio upelis, Nemuno intakas.

Kaukazo kaimas yra į šiaurę nuo Karmėlavos, prisišliejęs prie gyvenvietės ir ribojasi su Jonavos rajonu. Kaimas įsikūręs ant stataus skardžio, nuo kurio atsiveria gražus vaizdas į Neries slėnį. Kaimo pavadinimas kilo nuo vietovės palyginimo su Kaukazo kalnais. Sovietmečiu čia buvo keletas vaikų vasaros poilsio stovyklų. 1997 m. kaime gyveno 27 gyventojai.

Margavos kaimas yra kelio Kaunas-Jonava kairėje pusėje, priešais Ramučius, nutolęs į pietvakarius nuo Karmėlavos apie 2,5 km. Manoma, kad kaimas vardą gavo nuo žemės matavimo vieneto margo (maždaug 0,5 ha). 1976 m. Margavoje pradėjo veikti Kauno tarprajoninė veislininkystės įmonė. Specialiai įrengtuose paviljonuose vyko respublikinės gyvulininkystės paro-dos. 1993 m. įmonė reorganizuota. 1997 m. kaime gyveno 50 gyventojų. Nuo pokario iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos Margava buvo kompaktiška čigonų gyvenvietė. Dabar dauguma Margavos čigonų persikėlė ir gyvena Karmėlavoje II-oje, buvusioje kariškių gyvenvietėje.

Martinavos kaimas yra apie 10 km pietryčiau Karmėlavos. Kaimo sodybos yra išsibarsčiusios tarpumiškiuose. Seniūnijai priklauso dalis kaimo su 10 gyventojų. Kita kaimo dalis priklauso Neveronių seniūnijai. Manoma, kad kaimas atsirado praėjusio šimtmečio vidury kaip carinės kolonizavimo politikos išdava, apgyvendinus čia iš Rusijos atvežtus valstiečius.
1909 m. Martinava minima tarp rusų sentikių gyvenviečių.

Narėpų kaimas įsikūręs maždaug už 4 km į pietvakarius nuo Karmėlavos, tarp kelio Kaunas-Jonava ir Neries upės. 1944 m. prie šio kelio ties Narėpais buvo įrengtos generolo P.Plechavičiaus armijos gynybinės pozicijos kovai su artėjančia sovietų kariuomene. 1997 m. kaime gyveno 92 gyventojai. Netoli Narėpų yra įkurti Kauno miesto gyventojų garažų kooperatyvai, užimantys didelius plotus. Šalia kaimo teka Narėpų upelis.

Naujasodis - vienas mažiausių seniūnijos kaimų, esantis maždaug už 6 km į pietvakarius nuo Karmėlavos, prie Neries.
1997 m. čia gyveno 13 gyventojų.Pastaraisias metais čia persikraustė daug gyventojų iš Kauno miesto, gyvena 135 gyventojai.

Pelainių kaimas yra apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Karmėlavos, ant Neries kranto, iš visų pusių apsuptas pušyno. Tarpukario metais kaimas minimas kaip pakaunės poilsiavietė, kurioje daug vasarnamių, tipiškų lietuviškų sodybų. Nuo seno pagrindinis kaimo gyventojų verslas buvo žvejyba. Kaimo vardas sietinas su žodžiu pelainis (tas, kas su pelais); senbuviai Pelainių vardą sieja su pelynu, vaisiumi augalu, kurio čia gausiai augta. Sovietmečiu prie Pelainių buvo įrengtas karinis poligonas; čia buvo ir pagalbinis kariuomenės ūkis. Dabar buvusiu sovietiniu poligonu naudojasi VRM vidaus tarnybos I pulkas.
1997 m. Pelainiuose gyveno 52 gyventojai.

Ramučiai - antra pagal dydį ir gyventojų skaičių seniūnijos gyvenvietė. Ji yra dešinėje kelio Kaunas-Jonava pusėje, maždaug 2,5 km į pietvakarius nuo Karmėlavos. Gyvenvietė ėmė kurtis 3-ojo dešimtmečio pradžioje, pradėjus vykdyti žemės reformą, kai buvusio Davalgonių dvaro žemę padalino kariams savanoriams bei buvusio dvaro darbininkams. Ramučiais pavadinta gyvenvietė plėtėsi į vakarus nuo buvusio dvaro.
Davalgonys (Davalgoniai) žinomi nuo XVI a. Vietovardis nusako giminės valdą. Lietuvos Metrikoje 1567 m. minimi šlėktos Davalgos (Dawalgowicze) iš Taulvilavos, Karmėlavos parapijoje. 1905 m. dvaro darbininkai dalyvavo anticarinėje demonstracijoje Kaune. Amžiaus pra-džioje netoli dvaro stovėjo vėjo malūnas, kurį matė net gyvenantys Karmėlavoje. Malūnas stovėjo ant kalvos, priešais dabartinius kultūros namus.
1914 m. Davalgonyse įsteigta rusų valdinė mokykla. 1915 m. Vasarą netoli Davalgonių įvyko kaizerinės kariuomenės ir besitraukiančios carinės armijos kautynės. 1927 m. Davalgonių dvarą Vyriausybė padovanojo pirmajam Lietuvos kariuomenės vadui generolui S.Žukauskui. Išėjęs į atsargą S.Žukauskas apsigyveno Davalgonių dvare, čia 1937 m. lapkričio 26 d. jis mirė.
Buvusio Davalgonių dvaro pastate dabar įsikūrusi Ramučių ŽUB administracija, o prieš tai čia buvo S.Nėries kolūkio kontora. Sovietmečiu pastatas neatpažįstamai pakeistas.
Davalgonyse 1936 m. buvo 45 gyventojai. Ramučiuose 1959 m. - 305 gyventojai, 1970 m. - 414, 1979 m.' - 700, 1986 m. - 740, 1997 m. - 1188 gyventojai. 2002 m.-1583 gyventojai. Dalis Ramučių gyventojų yra buvę aplinkinių vienkiemių ūkininkai.Dabar tai -individualių namų gyvenvietė.

Rykštynė - sena žvejų gyvenvietė. Ji yra ant Neries kranto, maždaug 0,5 km į šiaurės vakarus nuo Karmėlavos. Kaimas kūrėsi vienoje pusėje Didžiojo vieškelio, kuris iki XIX a. vidurio buvo pagrindinis kelias iš Kauno į Ukmergę. Praėjusiame šimtmetyje čia dar stovėjo karčema, kalvė. 1832 m. nutiesus Kauno-Daugpilio plentą, senasis vieškelis prarado reikšmę, kaimas - nyko. 1932 m. netoli Rykštynės, pušyno pakrašty, žydų "Oze" draugija pastatė sanatoriją savo tautybės vai-kams gydyti. 1934 m. šioje "vaikų kolonijoje" ilsėjosi apie 70 vaikų. Koloniją aptarnavo du mokytojai ir gydytojas. Sanatorijos pastatas buvo moderniškas, pritaikytas gyventi žiemą. 1940-1941 m. pastatu naudojosi sovietų karo lakūnai. 1944-1986 m. čia veikė mokykla. Vasarą pastatu naudojosi stovyklaujantys moksleiviai. 9-ame dešimtmetyje kaimo pakrašty iškilo modernūs profilaktoriumo pastatai. Profilaktoriumas priklausė 4 Kauno pramonės įmonėms. 1991-1993 m. buvusiame profilaktoriume dislokuotas motorizuotos pėstininkų brigados "Geležinis vilkas" batalionas. Kariškiams išsikėlus į Panemunę, pastatai buvo apleisti, nuniokoti. Dabar juos mėginama atstatyti. 1997 m. Rykštynėje buvo 31 gyventojas. 2002 metais- jau 76 gyventojai

Sergeičikai I ir Sergeičikai II yra maždaug už 3 km į pietryčius nuo Karmėlavos, dešinėje Zversos upelio pusėje. Šių kaimų atsiradimas ir jų vardas siejamas su carinės valdžios sumanymu kolonizuoti iš Rusijos atkeltais gyventojais Kauno-Daugpilio paplentes. 1909 m. Sergeičikai minimi kaip sentikių gyvenvietė. Sergeičikai II yra senesnė gyvenvietė, turėjusi lietuvišką vardą, kuris vartotas greta naujojo. Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos kariniuose žemėlapiuose kaimas dar vadinamas Gugieniškiais. Antrojo pasaulinio karo metais nacių valdžia į Sergeičikus atkėlė keletą šeimų iš Lenkijos Suvalkų krašto.
1997 m. Sergeičikuose I gyveno 38, Sergeičikuose II-19 gyventojų.

Vaistariškiai yra apie 5 km į pietvakarius nuo Karmėlavos, prie Neries. Vietovardis minimas jau XVI a. 1503 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras dovanojo Kauno Bazilikai "Kleboniškių palivarką, vadinlą Vaištoriškiais". 1525 m. Barbora Juškienė dovanojo Šv.Kotrynos altarijai "daržą su pievele ties Šv.Gertrūdos koplyčia Vaištoriškiais arba Juškiškiais vadinamą". Kaimą supa pušynas. 1923 m. prie Vaistariškių kaimo įvyko pirmoji Lietuvos skautų stovykla, davusi pradžią platesniam Lietuvos skautų sąjūdžiui. 1997 m. Vaistariškiuose gyveno 14 gyventojų. Šiandien Karmėlavos seniūnijos gyventojų sudėtis nėra tokia marga, kaip prieš dešimtmetį, kai čia dar buvo dislokuotos sovietinės karinės bazės. Anuomet vien vidurinėje mokykloje mokėsi apie 20 tautybių moksleivių.