Apie Karmėlavos Šv.Onos parapiją


1387 m. Karmėlavą įkūrė Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila.

Pirmosios Karmėlavos bažnyčios fundatorius – karalius Žygimantas Senasis. Bažnyčia buvo medinė ir jai suteiktas Šv. Onos titulas, manoma, kad statyta ji anksčiau – 1521-iais.

Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose, 1529 m. minimas Karmėlavos miestelis ir Karmėlavos bažnyčia.

1549 m. Karmėlavos valdytoja tapo Barbora Radvilaitė.

1655 m. per Maskvos kariuomenės antpuolius bažnyčia buvo visiškai sugriauta.

1663 m. bažnyčia atnaujinta, o 1674 m. – perstatyta.

1663 m. Karmėlavoje atidaryta parapinė mokykla (atkurta 1777 m.). 1804 m. klebonas K.Ropševičius skyrė lėšų parapinės mokyklos atgaivinimui.

1713 m. seimas atleido karališkąjį Karmėlavos palivarką nuo dešimtinės mokėjimo bažnyčiai, nes krašte siautė maras ir gyventojų sumažėjo pustrečio karto.

1720 m. sekmadieniais aikštėje priešais bažnyčią vyko turgūs. Anot istoriko J.Jurginio, sunku įsivaizduoti feodalinį miestą be bažnyčios ir turgaus.

1732 m. parapijai priklausė ir Lapių bažnyčia bei filija.

1768 m. baigta naujų medinių bažnytinių pastatų komplekso statyba (dvi klebonijos, tvartai ir kt.). Priešais naująją bažnyčią stovėjo didelė varpinė. Varpinė, bažnyčia ir vartai ( vartai statyti vėliau – XIX a.) sudarė gana retą simetrišką kompoziciją. Bažnyčios ir varpinės formos buvo labai lakoniškos, puošnūs ažūriniai šventoriaus vartai abipus varpinės sudarė ryškų kontrastą.

1775 m. smulkieji bajorai parapijoje sudarė daugiau, nei 60 proc. visų gyventojų.

1781 m. parapijoje gyveno 2990 gyventojų.

1782 m. pamokslai dar buvo skaitomi lenkų ir lietuvių kalbomis. Vėliau Karmėlava minima tarp labiausiai sulenkėjusių kraštų. XIX a. pabaigoje lietuviškų pamaldų nebuvo.

Numalšinusi 1831 m. sukilimą, caro valdžia 1832 m. uždarė Pažaislio kamaldulių vienuolyną. Jame saugotos Šv. Romualdo relikvijos, dar 1667 m. Kristupo Paco parvežtos iš Italijos, buvo perkeltos į Karmėlavos bažnyčią.

1909 m. lietuviais save laikė tik trečdalis parapijiečių. Kas ketvirtą sekmadienį bažnyčioje pamaldos laikytos lietuvių kalba. Lenkiškai kalbantys parapijiečiai lietuviškų pamaldų metu keldavo riaušes ir muštynes. Dėl to vyskūpas 1909 m. pabaigoje bažnyčią uždarė. Po Nepriklausomybės atkūrimo, siekiant kompromiso, pamaldos bažnyčioje vyko du kartus lenkiškai ir vieną kartą lietuviškai. Kiek vėliau – lietuviškai laikytos kas antros mišios, dar po kelerių metų – lenkiškai laikytos tik kas trečios pamaldos. Ne visiems kompromisai patiko. 1924 m. šventoriuje būta net muštynių dėl bažnyčioje vartojamos dvikalbystės.

Pirmojo Pasaulinio karo metu 1915 m. rugpjūčio 5 d. kilęs gaisras sunaikino didžiąją miestelio dalį, sudegė ir bažnyčia bei priešais ją stovėjusi didžioji varpinė.

1918 m. balandžio 21 d. parapija nutarė atstatyti bažnyčią ir architektas prof. V.Dubenickis pradėjo rengti bažnyčios projektą, o kitąmet prasidėjo bažnyčios darbai.

1921 m. lapkričio 13 d. bažnyčia pradėjo veikti. Ji iškilo sudegusios bažnyčios vietoje. Tai buvo pirmoji po Nepriklausomybės atkūrimo šalyje pastatyta bažnyčia – lietuviško stiliaus, jungianti tradicinius ir modernaus neobaroko stlių elementus. Šis prof. V.Dubenickio kurinys, nors ir neišliko, užima deramą vietą lietuviškos architektūros istorijoje (parapijoje saugoma keletas brėžinių kopijų).

1923 m. liepos 15 d. klebonas prašo leisti laikyti pamaldas Užusalių koplyčioje.

1939 m. Karmėlavoje 3750 katalikų.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą parapijoje veikė angelaičiai (virš 150 narių), pavasarininkai (per 100 narių), katalikių moterų draugija (įsteigė žemesniąją mergaičių žemės ūkio mokyklą), katalikų vyrų, Šv. Vincento Pauliečio, įvairios brolijos, tame tarpe – ūkio mokykla mergaitėms, išlaikoma seserų kotryniečių, kurios darbavosi iki 1940 m.

„Mūsų laikraštis“ (Nr. 38 (558)) 1939 m. rašė: „Šios parapijos ribose gyvena apie 1500 sentikių ir provoslavų rusų, ypač apie Kalnėnus. Mat, 1863 m. sukilimo metu ten miškuose buvo daug sukilėlių, kurie gerokai sumušė rusų kariuomenę. Numalšinę sukilimą, rusai katalikus skaudžiai persekiojo, žudė, o likusius išvežė gilumon Rusijos, o daugiausia Sibiran. Išvežę katalikus, atgabeno rusus ir juos apgyvendyno mūsų žmonių ūkiuose.“

1944 m. liepos 29 d., per karą, bažnyčia sudegė su visu savo invertoriumi. Maldos namams buvo pritaikytas gaisro nepaliestas ūkio pastatas. Šiame pastate nuo 1944 m. gruodžio 17 d. parapijiečiai meldžiasi ir šiandien. Bet tai jau ne bažnyčia, o maldos namai, turintys viešosios koplyčios rangą.

1961 m. gruodžio 15 d. uždaryta Užusalių koplyčia (matmenys: 10 x 20 m, medinė).

1992 m. kovo mėn., minint Magdeburgo miesto teisių suteikimo Karmėlavai 200-ąsias metines, bažnyčios šventoriuje pastatytas ir pašventintas kryžius.

1993 m. šalį aplankė Šventasis Tėvas, rugsėjo 6 d. 8.50 val. nusileidęs sraigtasparniu Karmėlavos oro uoste. Ties Ramučiais gyventojai popiežiaus garbei buvo pastatę aukštus vartus, išpuoštus gėlių girliandomis. Tą pačią dieną papamobilis grįžo į oro uostą, pakeliui sveikindamas parapijiečius, ir 18.20 val. sraigtasparnis išvyko į sostinę.

2003 m. buvo atlikti kapitaliniai vidaus ir išorės remonto darbai.

2008 m. pastatyta nauja maumedžio varpinė su nendrių stogu.

2010 m. balandžio 8 d. J.E.vyskupas dr. J.Ivanauskas pašventino parapijos salę.

2010 m. balandžio 18 d. prel. prof. dr. V.S.Vaičiūnas pašventino senosios bažnyčios pagrindinio altoriaus vietoje pastatytą 12 metrų aukščio medinį kryžių. Medis augo senąjame Turžėnų miške, iš kurio buvo pastatyta prof. V.Dubeneckio suprojektuota bažnyčia.

Naudoti šaltiniai:

Karmėlava (1999). Sud. Mickuvienė, I.; Trofimišinas, V., Kaunas.

Karmėlavos seniūnijos bendruomenių veikla. Pilietinio ir tautinio ugdymo projektas. (2009). Sud. Mickuvienė, I., Kaunas.

Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas.

Mūsų laikraštis. 1939 Nr. 38 (558).

Klebonas kun. V.Veprauskas

2011 m., Trys Karaliai