Istorija


Medžiaga paruošta pagal Irenos Mickuvienės ir Viktoro Trofimišino knygą "Karmėlava", gavus autorių sutikimą.

Miestelio herbas iš M.Gumovskio „Herby miast litewskich“, 1935 m. Mokslininkai Karmėlavos vardo kilmės iki šiol rimčiau netyrinėjo. Istorikų manymu, vietovardis galėjęs kilti iš Kurmio ar Kurmelio pavardės ir kadaise reiškė šio asmens šeimai priklausančios žemės pavadinimą. Yra ir kita, sudėtingesnio paaiškinimo reikalaujanti versija: esą Karmėlavos vardas - sudurtinis kuršių ir jotvingių vietovardis. Jis nusakytų kuršių žemės kraštą. Lengviausiai Karmėlavos vardo kilmę paaiškina legenda. Joje pasakojama apie merginą, labai patikusią karaliui. Šis pasivadinęs ją į savo pilį, žadėjęs vesti, tačiau pažado nesilaikęs, įkalinęs ją pilies bokšte. Ta mergina verkusi ir vis guodusis: "Karalius melavo...". Manoma, kad iš to ir kilo Karmėlavos vardas.

Pirmieji Karmėlavos gyventojai atsirado akmens amžiuje. Jų stovyklavietė glaudėsi plačioje vėjo pustomoje smėlio atkalnėje, prie Rykštynės kaimo. XIII-XIV a. Karmėlavoje jau būta gyvenvietės, tai patvirtina archeologiniai radiniai. Manoma, kad pirmą kartą dokumentuose apie Karmėlavą užsimenama (nors ir netiesiogiai) 1387 metais, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila įkūrė Naują miestą ant Neries kranto priešais Šėtijus - Karmėlavos įkūrimas. Kunigaikštis Skirgaila turėjo toliau rūpintis šios vietovės įtvirtinimu, krašto apsauga ir valdžios stiprinimu. Vėliau dvarą ir Karmėlavos apylinkes valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras (iki 1505 m.), kuris užstatė Karmėlavą Kauno vietininkui Vaitiekui Janavičiui. 1527 m. Žygimantas Senasis atidavė ją valdyti Slucko kunigaikščiui Jurgiui, o 1534 metais -rusų kunigaikščiui Simonui Bielskiui. Be to, 1538 m. Žygimantas Senasis Karmėlavos dvarą dar buvo įpareigojęs valdyti LDK raštininkui Mykolui Lietuviui.

Stilizuotas herbas, 1997 m. 1549 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas dvarą padovanojo Barborai Radvilaitei. Vėliau Karmėlavą valdė didikai Chodkevičiai, Valavičiai, Pacai, Oginskiai, Končiai, Siručiai. Karmėlava pažymėta pirmajame LDK žemėlapyje, išleistame 1613 m.1521-1522 m. Žygimanto Senojo pavedimu Karmėlavoje pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia, ji pavadinta Šv.Onos vardu. 1663 m. ji atnaujinta. Vietos didiko rūpesčiu Karmėlavoje, prie Šv.Onos bažnyčios, buvo atidaryta parapijinė mokykla.

1720 m. Karmėlavos valdytojas Jonas Mykolas Poklevskis Koziela išrūpino šiai valstybinei valdai turgaus privilegiją. Miestelyje leista kurtis žydams. 1792 m. kovo 17 d. karalius Stanislovas Augustas suteikė Karmėlavai Magdeburgo miesto teises ir patvirtino herbą.

Karmėlavos herbas - tai dvi lašišos: viena plaukianti į kairę, kita (už jos) - į dešinę. Herbas buvo nupieštas karaliaus išduotoje privilegijoje. Dokumente nupiešto apskritimo (skydo) laukas baltas, papėdė - mėlyna. Heraldikos mokslui Karmėlavos herbas įdomus tuo, kad jis rodo gyventojų verslą - žvejybą. (Istorikai ir heraldikos žinovai atkreipia dėmesį, kad Karmėlavos herbas labai netradicinis, neatitinka heraldinių taisyklių. 1998 m. Lietuvos Prezidentas patvirtino naują miestelio herbą, kuriame žuvys pavaizduotos plaukiančios palei dešinįjį heraldinį kaspiną. Visas herbo skydas nuspalvintas mėlynai, o žuvys - aukso spalva.)

1812 m. Napoleonui pradėjus karą prieš Rusiją ir persikėlus per Nemuną ties Kaunu, vienas imperatoriaus armijos korpusų, vadovaujamas maršalo M.Nejaus, buvo apsistojęs Karmėlavoje. 1831 m. sukilimo metu Karmėlava buvo atraminis Mauricijaus Prozoro sukilėlių punktas. Iš čia sukilėliai keliskart mėgino pulti Kauną. 1831 m. balandžio viduryje didelis sukilėlių mūšis su caro kariuomene įvyko ties Turžėnų kaimu, prie Karmėlavos. Apylinkių gyventojai dalyvavo ir 1863 m. sukilime.

Caro valdžia XIX a. viduryje ketino paversti Karmėlavą pavyzdine valstybine gyvenviete. 1840 m. buvo parengtas miestelio planas su stačiakampiu gatvių tinklu ir aikšte. 1830-1832 m. per Karmėlavą buvo nutiestas Daugpilio-Kauno plentas, tačiau tai nepadarė didesnio poveikio Karmėlavos plėtimuisi. Beveik visi miestelio pastatai stovėjo dešinėje kelio pusėje (važiuojant į Kauną). Prie plento Karmėlava priartėjo tik XX a. pradžioje. Pagrindiniai miestelėnų pragyvenimo šaltiniai priklausė nuo vietovės padėties. Karmėlava, išsidėsčiusi ant Neries kranto, apsupta miškų, turėjusi gerus prekybinius ryšius su Kaunu, garsėjo kokybiška mediena, gausiu žuvies laimikiu, kiek vėliau - ir kaip poilsio vieta.

Įvairiu laikmečiu Karmėlavos priklausomumas bei ribos dažnai keitėsi. Nuo 1919 m. Karmėlava priklausė Turžėnų, o nuo 1932 m. - Pažaislio valsčiams. 1940 m. buvo sudarytas Karmėlavos valsčius, kuris gyvavo iki 1950 m. Nuo 1950 m. Karmėlava - apylinkės, o nuo 1995 m. - seniūnijos centras.

Atėjus sovietmečio kolektyvizacijai, pirmieji kolūkiai Karmėlavos apylinkėse buvo įkurti 1948 m. O 1959 m., juos jungiant, liko vienas kolektyvinis ūkis. Karmėlava tais laikais buvo vadinama pagrindine kolūkio gyvenviete.Pokario sovietinės represijos, trėmimai neaplenkė nė vienos gyvenvietės. 1949 m. iš Karmėlavos valsčiaus ištremta 12 šeimų, iš viso 43 žmonės.

1951 m. Karmėlavos apylinkėse pradėjo kurtis sovietinės karinės bazės. Jų pradžia buvo 1940-ieji, kai šalia gyvenvietės imta statyti karinį aerodromą, tačiau darbų baigti nepavyko, prasidėjo karas. 6-7-ame dešimtmečiuose karines oro pajėgas pakeitė raketų bazė. Tuo pačiu šalia Karmėlavos ėmė formuotis nauja kariškių gyvenvietė, dar ir dabar vadinama Karmėlava II-oji.

Sovietinės karinės raketos su branduoliniais užtaisais buvo dislokuotos trijose Lietuvos vielose: Karmėlavoje, Ukmergėje ir Tauragėje. Tik 1989 m. iš Karmėlavos apylinkių buvo išgabentas branduolinis ginklas.1992-1993 metais iš čia išvyko rusų kariuomenės daliniai. Jų turtas perduodamas Susisiekimo ministerijai, gyvenamieji namai - Kauno rajono savivaldybei, o miškų ūkis iš Kauno karinės girininkijos atitenko Karmėlavos girininkijai.