Skirtingi krantai arba ką jaučia pabėgėliai


Erasmus + seminarai mokytojui lavina ne tik profesinius gebėjimus, bet ir platina horizontus. Kad ir kiek skaitytume spaudą, sektume žinias per televiziją, vis tiek lieka tie pabėgėliai už mūsų suvokimo ribų - per toli, jie kitokie, ko jie čia braunasi ir t.t. ir t.p. Tikriausiai pažįstame daug (per daug) taip mąstančių mokytojų.

Įgyvendindamos projektą "Vaikystė be sienų: atviri sau ir kitiems" Karmėlavos l/d "Žilvitis" vykdome įvairias veiklas. Projekto tikslas - kuo labiau pažinti kitų šalių kultūras, lyginti jas su savąja, lietuviškąja kultūra, ieškoti ne skirtumų, bet panašumų. Seminaras "Las otras orillas"; ("Kiti krantai"), vykęs Sevilijoje (Ispanija) atskleidė ekonominių ir politinių migrantų šeimų kasdienybę. Ieškojome atsakymų į klausimus, kodėl jie veržiasi į Europą, ko jie čia tikisi ir ką randa. Susitikimuose su migrantais klausėmės jų pasakojimų, sudarėme jų klajonių žemėlapius. Kuomet asmeniškai, akis į akį susiduri su žmogumi, iš Dramblio Kaulo respublikos (Côte d’Ivoire), kuris kelyje į Ispaniją prarado 40 draugų, pažįstamų ir šeimos narių, kuomet jis ramiai pasakoja apie šių žmonių mirtis, nes ir prie to priprantama, tuomet pradedi suvokti, kad migracija nėra vien tik reiškinys, bet atskiri žmonės. Žmonės su savo gyvenimais, su savo viltimis. Tad ko jie traukia čia, į Europą? Jie įsivaizduoja, kad "kitame krante" gyvenimas saugesnis, geresnis, ramesnis. Ir, žinoma, jie nusivilia.

Susitikimuose su Maroko, Ispanijos migrantų integracijos tarnybų darbuotojais sužinojome, kokios pastangos dedamos suvaldyti migrantų srautus, integruoti juos. Vienintelis sėkmingos integracijos būdas yra kultūrų pažinimas. Mes privalome ne atsiriboti nuo musulmonų, kitų tikėjimų kultūros, bet ją pažinti. Lygiai taip pat ir imigravę žmonės privalo pažinti šalies, kurioje gyvena kultūrą ir stengtis pritapti joje.

Diskusijoje su vienos mažos Vokietijos mokyklos direktoriumi, Rainer Blasius, paaiškėjo, kad šioje šalyje veikia gana sėkminga integravimo sistema. Imigrantai negali pasirinkti vietos, kurioje norėtų gyventi - jie tiesiog priskiriami kuriai nors regionui, jų vaikai eina į mokyklas proporcingai pagal mokyklos dydį. Taigi, mažai mokyklai tenka vos keli imigrantų vaikai, taip siekiant juos greičiau integruoti. Galioja itin griežtos taisyklės, kurių privalo laikytis siekiantys leidimo gyventi ir dirbti Vokietijoje. "Mes turime didelę integravimo patirtį - kalbėjo, Rainer Blasius - mes juk turėjome integruoti milijonus buvusių nacių po Antrojo pasaulinio karo, per 17 milijonų Rytų Vokietijos piliečių". Žinoma, mums tai skamba kaip utopija - juk niekas nesiveržia gyventi Lietuvon. Beje, diskusijos metu, aš paklausiau, kodėl migrantai nenori vykti į Lietuvą. "Kiekvienas nori vykti ten, kur jau yra kažkas iš artimųjų, kur nesijauti svetimas" - taip man buvo atsakyta.

Dalyviai analizavo Shaun Tan grafinę knygą "Arrival" ("Atvykimas"), kuri galėtų būti puiki mokomoji priemonė supažindinant vaikus su kitų kultūrų žmonėmis.

Seminaras privertė susimąstyti apie mūsų poziciją, diskutuojant apie emigraciją. Ar ne per dažnai mes stengiamės išvengti šios temos mokyklose?

Jolanta Varanavičienė
Karmėlavos l/d "Žilvitis" auklėtoja ekspertė