Reunjonas – tolerancijos sala


Niekada nebūčiau galėjusi pagalvoti, kad nukeliausiu į tokią tolimą ir egzotišką salą – tik ne iš vargano darželio auklėtojos atlyginimo. Progą apsilankyti šiame rojaus kampelyje ir susipažinti su salos mokyklomis suteikė Erasmus + KA2 projekto koordinavimas. Reunjono Saint Denis miesto pradinė mokykla suorganizavo puikų seminarą apie aplinkos (architektūros) poveikį ugdymui.

Visų pirma, šiek tiek faktų apie šią, lietuviams dar mažai pažįstamą salą. Reunjonas – tai mažytė sala Indijos vandenyne, Prancūzijos užjūrio regionas. Salos skersmuo tik 50x70 kilometrų. Nepaisant mažumo, joje gyvena apie 800 000 žmonių. Tai nėra kažkokia žmonių sangrūda, kaip galėtume pagalvoti įsivaizduodami tokią teritoriją ir joje gyvenančių žmonių kiekį. Tankiausiai apgyvendintos salos pakrantės. Na, o salos viduryje karaliauja fantastinius filmus primenanti gamta – vulkanai, miškai ir net savanos. Gamtos stulbinančio grožio aprašymas reikalautų atskiro straipsnio, tačiau mano vizitas buvo skirtas susipažinti su salos mokyklomis, mokytojais ir vaikais. Pradinė mokykla – darželis (Ecole primaire publique Ancien Theatre) Saint Denis mieste yra tipiška viešoji mokykla. Vaikai joje mokosi nuo 3 iki 11 metų. Jau pirmasis susitikimas nustebino vaikų veidų spalvų gama – nuo skandinaviško šviesumo iki nakties juodumo vaikų ir mokytojų veidai švytėjo šypsenomis. Čia nėra rasinių problemų – jau nuo seno žmonės čia sugeba pasidalinti ir gamtos gėrybėmis, ir vieta po saule. XVI a. pradžioje salą užtiko praplaukdami portugalai, tačiau kadangi sala buvo ne pakeliui plaukiant į prieskonių kraštus, portugalai ilgai joje neužsibuvo. XVII a. salą pradeda kolonizuoti prancūzai. Be abejo, pirmieji čia atsiųsti žmonės buvo maištininkai. Daug vėliau šį rojaus kampelį “atrado” kinai, indai, afrikiečiai. Didžioji šalies gyventojų yra kreolai, ketvirtį sudaro baltieji (petits blancs ir gross blancs), daug indų, kinų kilmės žmonių. Įdomiausia tai, kad, nepaisant kilmės ir odos spalvos, jie save vadina ne tautybėmis, bet Reunjono gyventojais.

Švietimo sistema prancūziška. Vaikai pradeda lankyti mokyklą 6 metų. Mokslas privalomas iki 16 metų. Ugdymas darželyje nemokamas. Tėvai moka tik už papildomas paslaugas, tokias, kaip ugdymas Skaitymo, Okeano ar Dangaus centruose (vadinamuose klasėmis). Šie ugdymo centrai man, net ir turinčiai didelę tarptautinių projektų patirtį, buvo naujiena. 4 – 5 metų vaikai į juos išvažiuoja savaitei. Taip, be tėvelių. Teko matyti, kaip link didelio autobuso, tempdami mažus lagaminus, keliavo vaikai, susiruošę į Skaitymo klasę. Tėvai jiems tik mojo rankomis. Po kelių dienų aplankėme mažuosius šiame centre. Dvidešimties vaikų grupei tenka du mokytojai bei du savanoriai tėveliai (taip, tėveliai, o ne mamos). Vaikai šiuose centruose ne tik mokosi (taip, mokosi, o ne dūksta), bet ir valgo bei miega. Buvo labai įdomu ir neįprasta stebėti 4 – 5 metų vaikus, sėdinčius suoluose, rašančius žodžius, po to einančius (o ne bėgančius) pas mokytojus ar savanorius tėvelius pasitikrinti. Stebėjome ir jų priešpiečių metą kieme. Kartu su kolege iš Lietuvos stebėjomės ir bandėme analizuoti, kodėl mūsų vaikai nemoka sukoncentruoti dėmesio, yra itin judrūs ir, nebijokim pripažinti, išlepinti ir nemandagūs. Kas kaltas? Šeima? Mokykla? Visuomenė?... Šis vizitas sukėlė daug neatsakytų klausimų. Beje, pusė aplankytų mokyklų pedagogų – vyrai. Taip yra todėl, kad mokytojo darbas Prancūzijoje yra vertinamas ir gerbiamas. Ir apmokamas taip, kad mokytojas gali oriai gyventi.

Kuo daugiau mokytojų (ypač darželių auklėtojų) dalyvaus tarptautinėse veiklose, tuo daugiau klausimų kels sau ir kitiems. Nes knygą galima skaityti tik iš viršaus. Nes virimas savo sultyse ir buvimas komforto zonoje (“kai nieko nežinau, tai ir širdies neskauda”) nieko gero, be komformizmo ir aukos pozicijos, neduoda. Dar duoda tokią situaciją, kokioje esame dabar – mokytojai be pagarbos ir be orų gyvenimą garantuojančio atlyginimo už darbą.

Jolanta Varanavičienė
Karmėlavos l/d “Žilvitis” auklėtoja ekspertė,
Erasmus + projektų koordinatorė