Žaisdami mokomės gyventi: seminaro Italijoje patirtis


Vieną lietingą spalio pirmadienį Karmėlavos darželio pedagogės iškeliavo į Italijos Lanciano miestą mokytis…žaidžiant mokytis. Ikimokyklinio amžiaus pedagogai puikiai žino, kad žaidimas yra pagrindinė ir, ko gero, efektyviausia mažo vaiko ugdymo veikla. Mes visi žaisdami vaikystėje išmokome bendrauti ir bendradarbiauti, susirasti draugų ir pažinti mus supantį pasaulį. Atrodo, kad daugiau čia nieko negalima išrasti ir sužinoti. Tačiau – klydome. Italijos “Girotondo” darželio pedagogai seminarą pradėjo žaisdami su dalyviais. Žaisdami susipažinome vieni su kitais, pažinome mokyklą, Italijos švietimo sistemą ir miestą.

Lanciano miestas nėra gausus turistų, tačiau, kaip ir visa Italija, tai miestas pilnas istorijos ir senos architektūros. Seminaro dalyviai, gavę lapą su klausimais apie miesto istoriją ir kultūrą, turėjo patys surasti atsakymus, atidžiai įsižiūrėti į detales, bendrauti su vietos žmonėmis. Tokios veiklos ne tik praplečia akiratį, bet ir parodo, koks turtingas gali būtų mūsų ugdymas, jei tik išdrįstame išeiti už klasės, grupės, mokyklos ribų.

Vienas svarbiausių mano koordinuojamo projekto tikslų yra, kad mokytojai ne tik tobulintų savo profesinius ir asmeninius gebėjimus, bet ir pažintų kitas kultūras, mokėtų jas lyginti ir suprasti. Todėl kiekviename seminare iš rengėjų reikalauju, kad dalyviai kuo daugiau pažintų vietos kultūrą – maistą, muziką, tradicijas. Šiame seminare šeimininkai mus nustebino vienai dienai apgyvendindami vietos fermerio namuose. Diena prasidėjo ekskursija po tvartą (ar žinote, kad juodos spalvos kiaulės mėsa yra daug skanesnė už rožinės spalvos, nes pastaroji užauginama per pusmetį, o juodoji – per dvejus metus). Stebino, kad kiaulės šeriamos vynuogėmis, kad jų mėsa būtų skanesnė. Ūkis, kuriame lankėmės, yra edukacinis. Vaikai čia atvažiuoja ne tik pramokti žemės ūkio darbų ir pažinti gyvulių, bet ir mokytis šeimininkauti. Kiekvienas žinome, kad italų virtuvė viena geriausių pasaulyje. Mums taip pat teko garbė pasimokyti galinti tradicinių itališkų patiekalų. Viskas prasidėjo nuo to, kad turėjome išsilukštenti pupeles. Vėliau mokėmės gaminti makaronų tešlą ir įvairių formų makaronus. Beje, italai turi dešimti makaronų (pastos) pavadinimų.

Pasak seminaro dalyvės auklėtojos Rositos Alionienės, Lietuvos pedagogams yra labai svarbu užmegzti ne tik profesiniu, bet ir asmeninius kontaktus tarp įvairių šalių pedagogų. Rositą žavėjo vaikų ir pedagogų tarpusavio santykiai, vaikų elgesys edukacinių veiklų metu. Šilti ir draugiški projekto “Vaikų misija: Europa be sienų” dalyvių santykiai davė pagrindą pasivadinti neformaliu “Dream Team” (Svajonių komandos) vardu.

Skaitytojas gali paklausti, kokia nauda iš tokių seminarų ikimokyklinio ugdymo pedagogams. Atsakysiu.

Šis seminaras, net ir man, didžiulę patirtį turinčiai pedagogei, atvėrė naują ugdymo perspektyvą – žaidimai, neformali veikla ūkyje (mieste ar muziejuje) ugdo ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Tai, ką patyrėme, sužinojome, panaudosime susirinkimų tėvam, seminarų kolegoms metu.

Taigi, kai kviesime, atvykite – bus įdomu.

Jolanta Varanavičienė
Karmėlavos l/d “Žilvitis” auklėtoja ekspertė,
tarptautinių projektų koordinatorė